Kitų kultūrų ir socialinės atskirties asmenų mokymas: ką pataria praktikai? - Techin
lt en ru
20 gegužės 2024

Kitų kultūrų ir socialinės atskirties asmenų mokymas: ką pataria praktikai?

„Klasėje – kitos kultūros, kitakalbis, įvairių socialinių ar specialiųjų poreikių turintis mokinys. Ar esame tinkamai pasiruošę tokiai realybei?“ – retoriškai klausė konferencijos „Pedagogų pasiruošimas kitų kultūrų ir socialinės atskirties asmenų mokymui“ organizatoriai. Į šią diskusiją ir kolegialiai mokytis į Vilniaus technologijų ir inžinerijos mokymo centrą (TECHIN) didžiųjų metų švenčių išvakarėse buvo pakviesti įvairių šalies mokyklų pedagogai ir švietimo specialistai.

Ugdymo principai „paraščių vaikams“ ir ne tik

Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos direktorė Loreta Tamulaitienė – viena iš konferencijos pranešėjų – pasidalijo patirtimi, subrandinta darbo bendrojo ugdymo, profesinėje ir jaunimo mokyklose, ją suguldė praėjusiais metais išleistoje knygoje „Paraščių vaikai“. Joje atskleidžiami aštuoni įtraukiojo ugdymo principai mokyklų vadovams, mokytojams, bendraujantiems su vaikais ir jų tėvais, kurių veiksmai dažnai netelpa į jokius įprasto – „patogaus“ – elgesio rėmus. Gimnazijos vadovė pranešime „Paraščių vaikas – kiekvienoje klasėje“ sudėjo šiuos akcentus, aktualius pagalbos mokiniui procese:

  1. Pažinkite vaiko asmenines savybes.
  2. Žinokite vaiko gyvenimo istoriją.
  3. Patenkinkite pagrindinius vaiko poreikius.
  4. Įtraukite į veiklas.
  5. Pritaikykite tinkamus ugdymo metodus.
  6. Užbaikite išspręsti kiekvieną konfliktą.
  7. Padėkite surasti nors vieną suaugusį žmogų, kuris patikėtų vaiku.
  8. Venkite žlugdančio „mamizmo“ – ugdykite atjautą, bet išmokite gyventi su problema.

Kiek kitu kampu į asmenybės ugdymą konferencijos dalyvius pažvelgti pakvietė TECHIN pilietiškumo pagrindų bei nacionalinio saugumo ir krašto gynybos pagrindų mokytojas, majoras Aidas Gicevičius. Pranešime „Tvirtos ir valingos asmenybės augimas: kaip įgalinti sunkų jaunuolį?“ pedagogas atkreipė kolegų dėmesį į kariuomenės kaip visuomenės atspindį: „Kas yra kariūnų tiesioginiai ugdytojai? Tai – mes, mokytojai, kurių auklėtiniai vėliau įsilieja į Lietuvos karo akademijos ugdymo paradigmą.“

Majoro A. Gicevičiaus kalboje išryškėjo apibendrinimai, būdingi ir aktualūs puoselėti įvairaus pobūdžio švietimo įstaigose ir ugdomojoje veikloje, pavyzdžiui: lūkesčių piliečiui valdymas ir vertybių skiepijimas, elgesio ir kompetencijų dermė, individualūs iššūkiai charakteriui ugdyti, lyderystės skatinimas ir vadovavimo praktika, dalyvavimas visuomeninėje veikloje, drausmė ir disciplinos ugdymas, komandinis darbas ir veikimas kartu, atsakomybė prieš save, šeimą, kolegas ir t. t.

Stebuklingų metodų nėra – reiks tiesioginio į(si)traukimo

Pastariesiems principams atliepė ne vienas konferencijos pranešėjas, pateikdamas pavyzdžius iš profesinės praktikos. Štai TECHIN socialiniai pedagogai – metodininkė Irina Krupovič ir ekspertas Tomas Morkūnas – akcentavo būtinybę kurtį individualų ryšį su mokiniu ir nuosekliai spręsti jo problemą, pavadindami tai „palydėjimu“. „Socialinio pedagogo darbe svarbu atlikti šiuos veiksmus: pirma – išsiaiškinti, kam ir kokia pagalba yra reikalinga, antra – rasti tarpininką, bendradarbį, pavyzdžiui, klasės (grupės) vadovą, su kurio pagalba galima sukurti klasės (grupės) socialinį pasą, trečia – pirmenybę skirti individualiam bendravimui su vaiku, nes grupiniai susitikimai, diskusijos yra tinkami bendrai informuoti, bet ne spręsti problemą“, – atvejo vadybos rekomendacijomis dalijosi T. Morkūnas.

Individuliam dėmesiui pirmenybę teikė ir kolegialų bendradarbiavimą sprendžiant įtraukties problemas liudijo profesinio mokymo centro „Žirmūnai“ gimnazijos skyriaus vedėja Kristina Ališauskienė. „Socialinės rizikos šeimos yra viena skaudžiausių modernios visuomenės problemų. Tiek Lietuvos vaikai, tiek užsienio šalių vaikai tokiose šeimose kenčia labiausiai. Svarbu laiku tokiems vaikams suteikti pagalbą“, – savo pranešimą apie specialiųjų ugdymo(si) poreikių ir negalią turinčių mokinių profesinį mokymą pradėjo lektorė. K. Ališauskienė, lygindama mokymo centrų (Lietuvoje – „Žirmūnai“, Italijoje – „Instituto“) praktikas, išryškino ugdymo organizavimo ir tiesioginio darbo su mokiniais metodus.

Pasak pranešėjos, įtraukiojo ugdymo sėkmei užtikrinti ugdymo organizatoriai turėtų koordinuoti individualių ugdymo(si) planų mokiniui sukūrimą, pritaikyti aplinką mokinių pagrindiniams poreikiams patenkinti, puoselėti kolegų vieni kitų palaikymo kultūrą. Tuo tarpu pedagogams aktualūs šie individualios ugdymo veiklos principai: įsiklausyti, būti kantriems ir motyvuoti, sukurti aiškias taisykles ir jų laikytis, „eiti mokinio žingsniu“, atsitraukti siekiant mokinio savarankiškumo, užsitarnauti pasitikėjimą, naudoti gausų vaizdinių mokymo priemonių arsenalą.

Pasinėrimas ir panardinimas

Konferencijoje nuolat girdėtas naratyvas pažinti mokinį, žinoti jo istoriją ir individualizuoti darbą su asmeniu. Paties pedagogo ir ar pagalbos mokiniui specialisto pasinėrimas į istoriją su mokiniu bei jo paties panardinimas į integracinius procesus vaizdžiai buvo papasakoti kitų kultūrų ir kitakalbių mokymo patirčių kontekste.

Kanada, Jungtinės Amerikos Valstijos, Nigerija, Egiptas, Azerbaidžanas, Kazachstanas, Vietnamas, Izraelis, Rusija, Baltarusija, Ukraina – tai šalys, kurių kilmės mokinių pastarąjį penkmetį turėjo TECHIN. „Kalbos barjeras, švietimo sistemų skirtumai ir individualizuoto mokymo poreikis, sociokultūriniai skirtumai ir mokinio (ne)motyvacija“, – iššūkiai, apie kuriuos pranešime kalbėjo mokymo centro sektoriaus vadovė Natalja Adulo.

Vieną iš jų – sociokultūrinę integraciją – ugdymo organizatorė iliustravo musulmonės mokinės pavyzdžiu, kada lietuviams mokykloje nepažintą islamo kultūrą pamėginta atskleisti per socialines iniciatyvas mokymo centre. „Norėdami, kad mergina nesusidurtų su įkyriais žvilgsniais, nemaloniais komentarais, nesijaustų svetima, surengėme net keletą teminių renginių, padėjusių visai bendruomenei priimti iš pirmo žvilgsnio kitokius žmones. Pirmiausia, aktų salėje kartu su autore Neringa Rekašiūte atidarėme parodą „Islamas Lietuvoje“, pakvietėme bendruomenę į organizacijos „Islamas visiems“ paskaitą, taip pat surengėme apskritojo stalo diskusiją su mokiniais ir mokinės šeima“, – apie patirtį pasakojo N. Adulo.

Kita konferencijos pranešėja – Vilniaus lietuvių namų Užsienio lietuvių švietimo skyriaus vyresnioji metodininkė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Greta Botyriūtė-Skiotienė – skatino pedagogus empatiškai panaudoti mokinio istoriją, kurios kontekstas gali parodyti (ne)motyvaciją mokytis negimtąja kalba. „Man 12 metų, esu iš Prancūzijos. Mano mama pabėgo nuo tėčio, kuris ją mušdavo. Visai nenorėjau važiuoti į Lietuvą. Prancūzijoje liko mano draugai, su kuriais galiu kalbėtis prancūziškai. Pabėgti pavyko tik iš antro karto. Pirmą kartą tėtis baisiai sumušė mamą. Su mumis į Lietuvą atvažiavo ir mano jaunesnioji sesutė. Dabar gyvename pas senelius. Pradėjau lankyti Vilniaus lietuvių namus, kuriuose specialioje klasėje mokausi tik lietuvių kalbos. Man čia viskas nauja…“ – pavyzdį pateikė pedagogė.

Tokių mokinių motyvaciją sužadinti – sunkus iššūkis. Lituanistė pasidalijo keletu labiausiai pasiteisinusių metodų. Pirmasis – simuliacijos, kai lietuvių kalbos kitakalbiai yra mokomi skatinant juos atlikti kasdienius veiksmus: užsisakyti picą, paskambinti dėl būsto nuomos ar į autoservisą dėl mašinos remonto ir pan. Antrasis – imersijos metodas, paremtas pamokos dėstymu griežtai tik lietuvių kalba siekiant „panardinti“ mokinį kalboje, kurią mokosi. Trečiasis – patyriminės pamokos, kurioje atliekama praktinė veikla mokantis pagal situaciją reikalingų žodžių, frazių ir pan.

Išeitis – mokyklų bendruomenės, nebijančios kreiptis pagalbos

Vilniaus pedagoginės psichologinės tarnybos atstovė, socialinė pedagogė Aurelija Zacharevičienė konferencijos dalyviams pristatė konsultacinių ir metodinių priemonių paketą, kuriuo gali pasinaudoti kiekviena pedagogų bendruomenė. „Suprasdama nerimą dėl artėjančių mokslo metų 2024-aisiais raginu nepasiduoti panikai: kviečiu kelti kompetencijas ir naudotis plačiu pedagoginių psichologinių tarnybų paslaugų spektru kiekvienoje savivaldybėje“, – ragino specialistė.

Specialistai prireikus gali konsultuoti mokytojus ir pagalbos mokiniui specialistus, padėti spręsti nekasdieniškas ir konfliktines situacijas, mobilių komandų principu teikti skubią pedagoginę psichologinę pagalbą ir vykdyti specialiųjų pedagogų konsultacijas gimnazijoms, kurios neturi šių specialistų. Pedagoginės psichologinės tarnybos taip pat organizuoja įvairių sričių pedagogų metodines grupes, atvejų aptarimus, mediacijas ir supervizijas, rengia metodinę medžiagą ir t. t.

Konferencija organizavo Vilniaus technologijų ir inžinerijos mokymo centras (TECHIN) pagal „Erasmus+“ projektą „Pedagogų pasiruošimas kitų kultūrų ir socialinės atskirties asmenų mokymui“, siekdamas pasidalyti projekto metu įgyta patirtimi ir plėtoti pedagogų pasiruošimą mokyti kitų kultūrų ir socialinės atskirties asmenis. Projektą finansuoja Švietimo mainų ir paramos fondas remiant Europos Komisijai. Veikla vykdoma gavus Europos Sąjungos paramą pagal „Erasmus+“ programą.